juos jungė su didžiuoju kunigaikščiu. Valdydami tokias
sritis, Gedimino ainiai ir šiaip aukštos kilmės
kunigaikščiai, jautėsi esą savarankiški ir kartais
net sukildavo prieš didįjį kunigaikštį. Dabar
panaikinus sričių kunigaikščius ir jų vieton
atsisėdus Vytauto vietininkams, viskas buvo suimta į vienas rankas.
Mat, tie vietininkai neturėjo jokios politinės reikšmės,
kaip ankstyvesnieji tų sričių vadovai, o pasidarė tik
dideli žemvaldžiai arba dvarininkai. Tie didžiojo
kunigaikščio vietininkai jį rėmė tiek materialiai,
tiek politiškai; tai buvo jų pareiga - priešingai galėjo
būti iš pareigų paleisti. Tuo būdu tos visos sritys
politiškai pateko visiškon Vytauto priklausomybėn, kas
sustiprino jo padėtį krašto viduje. Tada prasidėjo ir
rusų gyvenamų sričių suvalstybinimas ir jose
lietuvių įtakos įsigalėjimas. Tai rodo ir tuo laiku
parašytos baltgudiškai knygos, kuriose palankiai atsiliepiama apie
Lietuvą, ypač apie Vytautą.
Po šitos reformos ėmė didėti ir didžiojo
kunigaikščio iždas ir šiaip materialiniai ištekliai,
o iš čia ir jo politinė reikšmė ir galybė. I jo
iždą ėmė plaukti ir tos pajamos, kurios pirmiau tekdavo
sričių kunigaikščiams. Pav., įvairios duoklės
pinigais bei natūra ir visokie muitų,prekybos mokesčiai. Daug
pajamų davė didžiajam kunigaikščiui ir ūkio
pajamos, nes sričių kunigaikštijas panaikinus, visi
kunigaikščių dvarai atiteko Vytautui. Tuose dvaruose jis
sodino vietininkus tėvūnus. Jie buvo ten kartu teisėjai,
mokesčių rinkėjai ir ūkio prižiūrėtojai.
Vietininkai ir tėvūnai buvo pasodinti net tuose dvaruose, kurie
didžiajam kunigaikščiui nė nepriklausė. Ten jie
eidavo teisėjų ir mokesčių rinkėjų pareigas.
Dabar didysis kunigaikštis kur kas daugiau gaudavo pajamų, negu
anksčiau.
Valstybės centralizavimas ir jos sujungimas į vieną politinį
vienetą, išaugimas materialinės Vytauto galybės padarė
tai, kad prieš jį lenkėsi ne tik viduje išlikę
kunigaikščiai, bet ir užsienis ėmė su juo skaitytis.
5
3
a) Kai Vytautas pabėgo iš kryžiuočių
antrą kartą, Ordino vadovybė, nieko nelaukdama, jau 1392 m.
puolė siaubti Lietuvos žemių. Pirmiausia visomis jėgomis
užgriuvo Jotvingių kraštą ir užėmė
Suražo pilį, iš kur vos vos spėjo pabėgti Vytauto
svainis Henrikas. Kitų metų pradžioje kryžiuočiai
sudegino Gardino, Merkinės, Drohičino ir Lydos pilis, o rudenį
jau siautėjo Žemaičiuose. Bet tai buvo tik baisaus karo
pradžia. 1394 m. vokiečiai, paties didžiojo maršalo vedami,
siaubingai nuniokojo Naugarduko, Lydos, Drohičino ir kitas apylinkes,
vėl sugriovė Gardino pilį. Du antpuoliai buvo ir kitų
metų vasarą: vienas, mažesnis - į Raseinių
žemę, o kitas, didesnis - į pačią sostinę.
Pasikvietę svečių iš Prancūzijos, Vokietijos,
pasisamdę lankininkų iš Genujos, kryžiuočiai
sutelkė didžiulę kariuomenę ir Nemunu atplaukė prie
Kauno. Iš čia keliomis voromis patraukė Vilniaus link. Vytautas,
paskubomis sušaukęs bajorų kariuomenę, bandė stabdyti
kryžiuočius, bet nesėkmingai. Įsiveržėliai
apgulė Vilniaus pilį, tačiau paimti neįstengė.
Besitraukiančius nuo miesto kryžiuočius lietuviai persekiojo.
<.> Per trejus metus kryžiuočiai smarkiai nuniokojo
Lietuvą. Bet tai buvo viskas, ką jie galėjo padaryti. Ordino
didžiajam magistrui pasidarė visiškai aišku, kad
kryžiuočiai Lietuvos nenugalės. Be to, vokiečius
ištiko dar viena nesekmė: lenkų diplomatų paveiktas, ordino
siuzerenas imperatorius uždraudė puldinėti Lietuvą, nes tai
jau buvo krikščioniškas kraštas. Pagaliau lietuviai
sulaukė atokvėpio.6
b) 1398 m. Salyno sutartimi Vytautas atidavė
kryžiuočiams Žemaičius. Ordino vadovai jau
džiaugėsi, kad pildosi sena svajonė. Tačiau greit
pamatė, kad užvaldyti kraštą yra daug
__________________________________________________________
5 Šapoka A. Vytautas Didysis. V.,1988. p 46-49
sunkiau negu gauti formalų atidavimo raštą. Todėl jau
1399 m. viduryje surengė žygį, kuriam vadovavo pats didysis
magistras, ir 11 dienų kalaviju ir ugnimi siautėjo
Žemaitijoje. Kitais metais vėl puolė, terorizavo gyventojus,
statė pilis. Žemaičiai nepasidavė, priešinosi
pavergėjams.
Vieną pilį prie Nevėžio kryžiuočiams
padėjo statyti Vytautas. Kita pilis, pastatyta 1400 m. tiksliai
nežinomoje vietoje, bet arti Dubysos, vadinosi Fryderburgu. Joje
šeimininkavo fogtas, arba vietininkas, Mykolas Kiuchmeisteris. Matydami
baisią kryžiuočių jėgą, kai kurie
žemaičių bajorai pabūgę neišlaikė
spaudimo, nuvyko į Marienburgą ir apsikrikštijo.
Kryžiuočiai džiūgavo - juk tikslas jau čia pat.
Pradėjo net geruojiu vilioti: Žemaičiams siuntė
gyvulių, visokių prekių, žadėjo dar daugiau
gėrybių, jeigu tik šie bus paklusnūs. Bet pavergėjai
skaudžiai apsiriko: 1401 m. žemaičiai sukilo, sugriovė
vokiečių pastatytas pilis, sudegino Frydeburga, o vokiečius
išvijo. Maža to, sugriovė Klaipėdos pilį,
persikėlė per Nemuną ir ėmė puldinėti kitas
kryžiuočių pilis.
Aišku, Ordinas nuo to nesugriuvo. Sutelkę jėgas,
vokiečiai ėmė veržtis atgal. Daug žemaičių
bajorų nuo kryžiuočių teroro bėgo į
Lietuvą, kur buvo maloniai priimami. Ordinas rašė Vytautui
skundus, reikalavo pabėgelius grąžinti. Vytautas atsakė,
kad užrašęs kryžiuočiams tik žemaičius
baudžiauninkus, o laisvieji turi teisę keltis kur tik nori, ir jis,
Vytautas, negalįs varžyti jų laisvės. Kadangi nustatyti,
kuris baudžiauninkas, o kuris laisvas pabėgelis, esą labai
sunku, Vytautas pasakė nė vieno pabėgelio
negrąžinsiąs.
Aiškiai pamatę, kad Vytautas remia žemaičius ir
nežada vykdyti Salyno sutarties. Kryžiuočiai pradėjo
atvirą karą.
Vytautas atnaujino taiką su kryžiuočiais. 1404 m.
Racionžo sutartimi jis vėl jiems atidavė Žemaičius,
bet su
__________________________________________________________
6 Kondratas M. Lietuvių tautos ir valstybės istorija. V., 1994. p 248
sąlyga, kad galės pasiimti 250 gyventojų. Tą
mįslingą sąlygą vokiečiai priėmė, nes
nenumatė, kaip gudriai Vytautas ja pasinaudos.
Po to keletą metų Lietuva su Ordinu nekariavo. Vytautas
tvarkėsi rytuose, tramdė Smolenską.
1408 m. Vytautas jau buvo pasirašęs taiką su Maskva ir
galėjo atsigręžti į vakarus, imtis
Žemaičių klausimo.
Kryžiuočiai per tuos ketverius metus (1404-1408) Žemaitijoje
vėl pristatė pilių ir kiek galėdami įsitvirtino.
<.> 1408 m. Ordino vadovybė Žemaičių seniūnui
įsakė neturėti jokių ryšių su Lietuva, bet
Žemaičiai to įsakymo nepaisė. Norėdamas visiškai
uždaryti sieną, Ordinas ragino Vytautą greičiau atsiimti
tuos 250 saviškių, tačiau Vytautas nesiskubino. Jo
žmonės vežė žemaičiams ginklų, ragino
priešintis. Ir Žemaičiai priešinosi vis atkakliau, pagaliau
1409 m. sukilo, ėmė deginti vokiečių pilis, varyti iš
savo krašto grobikus. <.> 1409 m. žemaičiai
paėmė Dubysos pilį (Dobesinburgą) -
kryžiuočių administracijos centrą. Visur mušami ir
persekiojami, kryžiuočiai pabėgo į Užnemunę. Iki
vidurvasario Žemaitija buvo išvaduota.
Taip Vytautas kryžiuočiams parodė, kad Žemaičių
neatsižada, kad anksčiau pasirašytų sutarčių
nevykdys. Žemaitiją jis prijungė prie Lietuvos Didžiosios
Kunigaikštystės, o savo vietininku joje paskyrė Rumbaudą,
kuriam suteikė Žemaičių seniūno titulą. Tas
pareigas Raumbaudas ėjo iki 1412 metų.7
c) Vytauto vadovaujama Lietuvos kariuomenė iš Vilniaus ir
Trakų išžygiavo 1410 m. birželio 3 d. Traukė per
Gardiną, Baltstogę Červinsko link. Pakeliui prie jos
prisijungė pulkai iš Lucko, Briansko, Kijevo ir iš kitur. Per 26
dienas nužygiavusi apie 500 km, birželio 29 d. tiksliai sutartu laiku
atvyko į numatytą vietą - į Červinską.
__________________________________________________________
7 Kondratas M. Lietuvių tautos ir valstybės istorija.
V., 1994. p 252-254
Lenkams iki susitikimo vietos buvo daug arčiau, todėl jie
atžygiavo taip pat laiku. Raiteliai, pėstininkai bei ilgiausios
gurguolės traukė gana greitai, be jokios gaišaties
persikėlė per Nemuną, Narevą, Vyslą. Tai rodo, kad
žygiui buvo gerai pasiruošta. Jau amžininkus stebino toks
sąjungininkų kariuomenės drausmingumas ir punktualumas. Kad
taip bus, kryžiuočiai nesitikėjo.
Sąjungininkų kariuomenės kartu patraukė Marienburgo link.
Paliaubos su Ordinu jau buvo pasibaigusios liepos 4 d., vadinasi,
peržengti sieną buvo galima nepažeidžiant prieš
metus pasirašytos paliaubų sutarties. Liepos 9 d.
didžiulė kariuomenė įžengė į Ordino
teritoriją.
Sužinoję sąjungininkų žygio kryptį,
kryžiuočiai suprato jų tikslą ir pasistengė kuo
greičiau užbėgti už akių, pastoti kelią. Jiems
reikėjo nužygiuoti apie 25 km, todėl skubėjo,
žygiavo visą naktį per audrą ir liūtį.
Rytą, audrai jau nurimus, sustojo prie Griunvaldo ir Tanenbergo
kaimų.
Priešais kryžiuočius trimis eilėmis išsiskleidė
sąjungininkų kariuomenė. Dešiniajame sparne rikiavosi
lietuvių ir totorių pulkai, centre sustojo smolenskiečiai, o
kairėje - lenkų sunkieji raiteliai ir samdiniai čekai su
moravais. Visą sąjungininkų kariuomenę rikiavo Vytautas.
Kairiajame sparne rikiuoti lenkų kariuomenę jam padėjo
Zindramas iš Maškovičių. Jogaila tuo metu meldėsi
prie užnugaryje pastatytos palapinės. Kadangi viskas vyko taip,
kaip numatyta, vyriausiasis vadas buvo ramus.
Abi priešininkų kariuomenės ilgai delsė pradėti
kautynes. Kronikose rašoma, kad daugiausia delsęs Jogaila. Pasak J.
Dlugošo, neskubėjęs dėl to, kad apskritai buvęs
neryžtingas, net bailys ir vis dar tikėjęsis, kad paskutiniu
momentu pavyks kautynių išvengti, susitaikyti su
kryžiuočiais, nors prieš kelias dienas jų pasiuntiniai
imperatoriaus vardu buvo paskelbę karą. Vytautas, priešingai,
veržėsi į mūšį. Jis pasitikėjo savo
jėgomis ir ragino karalių greičiau duoti ženklą
pradėti kautynes, nes matė, kad tai gal vienintelė proga
sumušti vienoje vietoje susirinkusią priešo kariuomenę.
Labiausiai jis bijojęs, kad Jogaila nesusitaikytų arba kad
kryžiuočiai nepasitrauktų.
Kautynės prasidėjo 1410 m. liepos 15 d., jau gerokai
įsidienojus, kai kantrybės pritrūkęs didysis magistras
įsakė savo pulkams leistis į slėnį, o Vytautas leido
lengviems lietuvių raiteliams pulti iš savo gerų pozicijų
išėjusį priešą. Vokiečiai dar suspėjo du
kartus iššauti iš patrankų, bet paskui
nebešaudė, nes kariuomenės labai susiartino. Paleidę
iečių spiečius, kariai puolė kapoti vieni kitus kirviais
ir kalavijais, visi susimaišė, susigrūdo.
Žūtbūtinės kirstynės truko gerą valandą.
Paskui didelė dalis lietuvių ir totorių pulkų,
ėmė tarytum trauktis, o paskui ir bėgti į mišką
Zėvaldo link. Kryžiuočiai juos vijosi, bet miške
pametė juos iš akių.
Daugumai lietuvių pasitraukus, kryžiuočiai visu smarkumu
užgriuvo centrą, kur kovėsi Smolensko pulkai, lenkų
riteriai, čekai.
Įnirtingos kautynės truko ilgai, apie šešias valandas,
bet aiškios persvaros neturėjo nei viena, nei kita pusė.
Kritiška situacija susidarė, kai kryžiuočiai
ėmė veržtis prie didžiosios lenkų vėliavos.
Tačiau lenkų kariai priešus atrėmė.
Vytautas visą laiką buvo mūšio lauke. Lydimas ir saugomas
nedidelio būrelio totorių karių, jis tarsi skraidė tarp
pulkų, padrąsindavo susvyravusius, nuvargusiems ir nusilpusiems
atsiųsdavo pastiprinimų, t.y. faktiškai vadovavo visai
sąjungininkų kariuomenei.
Mūšis pasidarė labai žiaurus, karių eilės
retėjo ir vienoje, ir kitoje pusėje. Nusprendę, kad jau metas
palaužti priešininkus, kryžiuočiai metė į
mūšį visą rezervą - šešiolika
vėliavų, kurios iki tol stovėjo ant kalvos ir laukė
lemiamo momento. Leisdamiesi į kovos lauką, riteriai užgiedojo
pergalės giesmę “Kristus prisikėlė”. Tuo metu
kryžiuočių rezervo jėgos pradėjo supti Smolensko ir
lenkų pulkus. Pačiu sunkiausiu momentu, kai supamieji pulkai
iš paskutinių jėgų vos laikėsi, kaip perkūnas
iš giedro dangaus trenkė Vytauto vedami “pabėgėliai”
lietuviai ir ėmė triuškinti kryžiuočius.
Kryžiuočių eilėse kilo sąmyšis, o pavargusieji
lenkai atgavo ūpą. Dabar jau vis labiau ėmė
aiškėti sąjungininkų persvara. Taip lietuvių
kariuomenė nulėmė mūšio baigtį. Kai nuo
lietuvio ieties dūrio į kaklą žuvo pats didysis
magistras, baimės apimti kryžiuočių riteriai pasileido
bėgti. Užsibarikadavę vežimais, dar bandė gintis
stovykloje. Čia jų daugiausia ir žuvo.
Sutriuškinę kryžiuočius, sąjungininkai
paėmė priešo gurguoles, kuriose rado daugybę
pančių ir grandinių belaisviams surakinti. Tais pančiais
buvo supančioti arba sukaustyti patys į nelaisvę paimti
kryžiuočiai. O statinės vyno, kurio kryžiuočiai
turėjo atsivežę busimai pergalės puotai, Jogaila
liepė visas sudaužyti. J. Dlugošas vėliau rašė,
kad išlietas vynas maišęsis su žuvusiųjų
krauju. Pasak kitų autorių, mūšio lauke tekėję
kraujo upeliai.
Į Žalgirio pergalę Lietuva ėjo beveik 200 metų. Tą
žygį pradėjo Mindaugas, o sėkmingai užbaigė
Vytautas su Jogaila, kurie abu planingai ir nuosekliai visą gyvenimą
siekė sutriuškinti Ordiną. 1410 m. liepos 15 d. vakare abu
valdovai tikriausiai pasijiuto labai laimingi kaip karvedžiai ir
politikai. Juk jie, didžiojo Gedimino vaikaičiai, Žalgirio
laukuose sudaužė Ordino galybės legendą, apgynė savo
žemę, išgelbėjo nuo kryžiuočių vergovės
žemaičius, pagaliau sužlugdė kryžiuočių
planus sukurti savo valstybę palei Baltiją nuo Oderio iki Suomijos
įlankos.8
_______________________________________________________________
8 Kondratas M. Lietuvių tautos ir valstybės istorija. V.,
1994 m. p 258-263
Naudota Literatūra:
1. Kondratas M. Lietuvių tautos ir valstybės istorija. V., 1994 m.
2. Šapoka A. Vytautas Didysis. V., 1988 m.
3. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas kaip politikas. V., 1989 m.
Baigdamas šį referatą, aš norėčiau
pastebėti, kad Vytauto asmuo, kaip žmogaus ir kaip valstybės
vyro - politiko ar diplomato, kultūrininko ar karininko - nėra
galutinai paaiškėjęs, Vytauto asmeny ir jo plataus masto
veikloje slepiasi dar daug neaiškumų, kurie ir sukelia nemaža
abejonių ir svyravimo, kas iš kitos pusės ir sulaiko pasakyti
apie jį galutinį žodį. Todėl manau, kad
mūsų istorikai šioj srity dar nemaža ras sau gražaus
ir dėkingo darbo. Ši tema yra svarbi Lietuvos istorijai, jos
praeičiai, kadangi ji gausiai papildo istorijos knygų puslapius,
parodo tokius svarbius Lietuvai įvykius ir suteikia nemažai
informacijos apie politinę, kultūrinę situaciją
tuometinėje LDK. Supažindina kiekvieną su didžiojo
kunigaikščio asmeniu, jo silpnybėm, noru spręsti vienus
ar kitus klausimus. Istorija vienus valdovus iškelia,
išaukština, parodo jų didvyriškumą, apie kitus
kalba, kad jie yra mažai sumanūs valdytojai, nepatyrę
politikai ir žmonės, nesugebą vesti tautą tiesiu gyvenimo
keliu.
Страницы: 1, 2
