Реферат: Витаутас Великий
Marius Savickas
12c kl. Mato Šalčiaus vid. m-kla
Referatas
Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto vidaus ir užsienio
politika
1999 m.
Kaunas
1. Vytauto didžiojo asmenybės bruožai.
2. Valstybės centralizavimas.
3. Vytauto kovos dėl valdžios.
a) Karai su kryžiuočiais 1392-1394 m.
b) Kovos dėl Žemaičių 1399-1409 m.
c) Žalgirio mūšis - 1410 m. liepos 15 d.
Kiekvienas žymus LDK kunigaikštis, valdęs mūsų
šalį, yra svarbus mūsų Lietuvos istorijai, nes jis kaip
ir daugelis kitų didžiųjų kunigaikščių
valdė LDK ir siekė gerint jos politinę bei karinę
galią. Šis valdovas paliko Lietuvos istorijoje gilų
pėdsaką ir tikrai nuveikė daug sėkmingų darbų
tvarkant ir stiprinant LDK. Vytautas geriausiai iš visų
valdovų gerino LDK padėtį kaimyninių šalių
akyse ir gerai tvarkė vidaus reikalus.
Šia tema, būtent LDK valdovo Vytauto asmeniu ir jo vykdoma
politika, valdymo laikotarpiu, domisi nemažas ratas žymių
dėstytojų, mokytojų ar šiaip žmonių, vienaip ar
kitaip susijusių su istorija ir išleidusių nemažai
knygų, kuriomis remiuosi rašydamas šį referatą.
Paminėti norėčiau A. Šapoką, kuris puikiai ir
informatyviai aprašo Lietuvos didįjį kunigaikštį
Vytautą knygoje Vytautas Didysis. Dar vienas autorius, tiksliau
istorijos mokytojas, 40 metų dėstęs istoriją - Mikalojus
Kondratas, parašęs knygą “Lietuvių tautos ir
valstybės istorija”.
1
Vytauto vaikystė yra labai mažai žinoma. Gimęs apie
1350m. , jis augo sunkiais Lietuvai laikais.
Kaip užsilikusios žinios sako, Vytautas buvo neaukšto
ūgio, dailių ir energingų veido bruožų. Turėjo
dideles, gyvas ir protingas akis. Iš veido atrodė moteriškas;
niekas nepažino, kai jis apsitaisęs savo žmonos palydovės
rūbais pabėgo iš kalėjimo.Visa Vytauto figūra
atsišvietė pasitikėjimu savim, energija, gyvumu, drąsa,
rizikingumu ir savigarba, žodžiu, - kažkokia didingo valdovo
šviesa. Nors iš pažiūros mažo augumo, bet savyje
slėpė didžią dvasią. Buvo protingas ir
žmoniškas. Įsidėmėtinas jo susivokimas ir
orientacija: iš karto jis išspręsdavo kelius reikalus.
Dejuodavo net kryžiuočiai, nespėdavę jo žygių
ir elgesių observuoti.
Didelis ir darbininkas. Mokėjo laiką taip suvartoti, jog nė
minutė nenueidavo niekais. Pasižymėjo stropiu valdymu: savo
pareigų neužmiršdavo nei namuose, nei kelionėje. Ar
klausydamas žmonių skundų ir prašymų, ar duodamas
atsakymus ir patarimus - visur vadovavosi teisybe. Ta savybe jis
užsipelnė didelės pagarbos tiek savųjų, tiek
svetimųjų tarpe. Laisvesnį laiką, jei jo kiek atlikdavo,
praleisdavo medžioklėje arba žaisdamas šachmatais. Bet
visur kur matėsi saikas. Vytautas neprotingu laikė tokį
monarchą, kuris dėl medžioklės mesdavo į
šalį valstybės reikalus.
Palaikė gerus santykius ir su pirkliais. Jų padedamas įsigijo
didelius turtus: aukso, sidabro, brangių akmenų, audeklų,
kailinių ir kitokių brangenybių, kurias paskui kitiems
dalindamas rodė didelį dosnumą. Valgydamas ir gerdamas
susivaldė, per visą savo gyvenimą nevartojo vyno ir jokio kito
gėrimo, o tik vandenį. Savo proto didingumu ir apsukrumu
pranešė visus savo laiko valdovus. Su saviškiais elgėsi
gana rūsčiai: nė vieno nusikaltėlio nepalikdavo
nenubaudęs ir kaltę buvo sunku nuo jo paslėpti. Svečius
priimdavo vaišingai ir gražiai.
Nuo pat jaunystės Vytautas mėgo karo dalykus, ginklus. Šioje
srityje nauji išradimai ypač jį domindavo. Visokių karo
dalykų mielai mokydavo ji ir lengvai juos įsisavindavo. Ypač
jis sekdavo Vakarų Europos išradimus ir papročius.
Kiekviename jo svarbesniame žygyje galima pastebėti karo
dalykų, kultūros, mokslo pamėgimas. Čia ir
paaiškėja, dėl ko jis iš vienos pusės gerbė
kariškius, riterius, o iš kitos - mokslo vyrus; ir vienų ir
kitų jo dvare netrūkdavo ir iš įvairių
kraštų atsilankydavo.
Mokėjo ne tik vokiečių, bet ir lotynų kalbą.
Galėjo mokėt ir rusų, nes su jų kunigaikščiais
vedė daug reikalų ir giminiavosi. Galimas daiktas, kad Vytautas
mokėjęs ir totorių kalbos, nes jo dvare totorių daug
pasimaišydavo ir nuolat būdavo kun. tarnyboj; o iš kun.
kanceliarijos, kaip užsimena Ghillebert de Lannoy, buvo
siuntinėjami totorių kalba raštai.
Visi mokslai kunigaikščiui tiek turėjo reikšmės,
kiek juos buvo galima pritaikyti praktikos gyvenime. Vytautas tuo
atžvilgiu buvo tikras kryžiuočių mokinys, realistas ir
praktikas.
Kalboje buvo trumpas ir šykštus, bet žinodamas reikalus,
dažnai griebdavosi sąmojaus ir lakoniškumo. Kai ant Dniepro
saviškiai jį atkalbinėjo dėl didelių
šalčių mesti kovą su totoriais, Vytautas atrėmė:
todėl ir reikia kariauti, nes jeigu nugalėsim, gausime triumfą
ant dviejų priešų; jei būsime nugalėti, kalbės
apie mus, kad mus nugalėjo du priešai: šaltis ir totoriai. Kai
kartą jam kažkas priminė jo didelį dosnumą dalinant
totoriams žemes Lietuvoje ir Rusijoj, Vytautas atsakęs, kad gerumu
galima ir laukinius žvėris sušvelninti. O kai vėl
kartą jo akyse kažkas gyrė vieną iškalbingą
kunigaikštį, Vytautas trumpai tarė, kad jam patinkąs
mažiau iškalbingas, bet užtatai tiesiakalbis.1
Vytautas, du kart iš Lietuvos pabėgęs, išbuvo apie
ketverius metus Prūsuose. Tenai, kryžiuočių tarpe, jis
išėjo gerą ir drausmingą gyvenimo mokyklą, kuri
padėjo atsivaduoti tėviškę.
_________________________________________________
1 Šapoka A. Vytautas Didysis. V., 1988, p. 254-257
Prūsuose Vytautas turėjo progos ir su įvairių
kraštų žmonėmis susitikti ir išsišnekėti.
Jam buvo įdomu, kokia kitų kraštų politika, siekimai,
kultūra. Svečiai Vytautui buvo atviri, nes matė, kad jį
gerbia kryžiuočiai, pavesdami jam net tarpusavio ginčus
spręsti. Žodžiu, jis Prūsuose mito vakarų
kultūros vaisiais, ypač materialine kultūra, kurią paskui
kėlė savo krašte, statydamas bažnyčias, pilis ir
t.t.
Išmoko čia ir tos suktos, bet realios Ordino politikos, kurios
vėliau pats griebdavos santykiaudamas su kaimynais. Dalyvavimas tarpe
riterių, kurie išdidžiai pūtėsi, dėdamiesi
esą tikrosios religijos nešėjai ir skelbėjai, turėjo
ir Vytauto būdui atsiliepti. Jau iš prigimimo nemenka jo ambicija
čionai dar labiau sustiprėjo. Apskritai imant, Vytautas
būdamas gabus, tvirtos valios, be galo energingas ir labai
darbštus, iš šitos mokyklos išėjo tikras tų
laikų europietis, susipažinęs su Vakarų siekimais ir
politinėmis bei diplomatinėmis pinklėmis.
Paviršutiniškai pažvelgus atrodo, kad Vytautas blaškosi,
yra nepastovus: tai bėga pas vokiečius, tai grįžta atgal.
Iš tikrųjų taip nėra. Visais savo veiksmais jis siekia
vieno tikslo - tėviškės. Jis nė valandai
neužmiršta, ko jis nori. Kiekvienas jo veiksmas rišasi su
vyriausiuoju tikslu. Jis naudojasi įvairiomis priemonėmis:
kariauja, derasi, politikuoja, ieško šalininkų (Ordinas,
Maskva).
1392 metai Vytauto gyvenime yra persilaužimo metai - jis galutinai
atsisakė nuo sąjungos su Ordinu, susitaikė su Jogaila ir lenkais
ir gavo valdyti ne tik tėviškę, bet ir visą Lietuvą.
Jo santykiai su tauta pasikeitė. Jo asmeniški reikalai susiderino su
tautos ir valstybės reikalais: tautos priešai yra ir jo priešai,
tautos draugai - jo draugai. Savo tautai jis pasiliko ištikimas iki gyvos
galvos ir dešimteriopai atsilygino už visus padarytus jai nuostolius.
Nuo 1382 - 1392m. jis lyg medis, neturįs kur suleisti šaknis, po 1392
jis grįžta į gimtąją dirvą, ir visas medis
puikiai išbujoja. Jis jau nebe pabėgęs, nuskriaustas
kunigaikštis, kovojęs dėl tėviškės, bet galingas
Lietuvos valdytojas. Atsitiktinai keičiasi ir jo elgesys. Jeigu iki tol
Vytautas atrodė nepastovus, besiblaškantis, avantiūristas, tai
nuo 1392 metų jis virsta rimtu, pilno masto valdovu - monarchu. Jis
įgyja didesnio pastovumo. Tiesa, jam jau ir laikas buvo nusistovėt:
jis jau tada turėjo apie 40 metų. Šitokiame amžiuje gavo
valdžią, kurios taip siekė ir kurios pasirodė tikrai
vertas. Jo veiksmuose jaučiamas didesnis atsakingumas. Tik nuo to laiko
galėjo jis imti reikšti ir vartoti savo gabumus. Dabar atsirado
daugiau uždavinių, ir tie uždaviniai vis buvo įvairesni ir
sunkesni. Atrodo, kad pamažu susikristalizuoja lyg ir pagrindiniai jo
veikimo programos punktai. Jie duoda jo darbams tam tikro tvirtumo, pastovumo.
Geri santykiai su Jogaila ir lenkais, kova su Ordinu ir rytuose su rusų
kun. ir totoriais, kunigaikščio valdžios stiprinimas ir
kultūros kėlimas krašto viduje - štai vedamosios politikos
mintys.2
Vytautas buvo žymus ir kaip savo krašto tvarkytojas. 1392 m. gavo
suirusią neramią šalį. Jis pasirodė kaip nepaprastai
gabus organizatorius. Greitai numalšino sukilusius
kunigaikščius, sustiprino savo valdžią. Jis valdė
kraštą kietai, nepakęsdamas jokio pasipriešinimo: be
pasigailėjimo šalino savo giminaičius kunigaikščius
nuo užimamų vietų, sukilusius žemaičius
žiauriai numalšino. Net jo artimesnieji pagalbininkai jo
pykčio bijodavo. Pasireiškiąs jo veiksmuose žiaurumas
sutinka su tų laikų supratimu ir negali būti laikomas vien
individualine Vytauto ypatybe.
Vytautas buvo geras šeimininkas ir finansistas: pinigų jam
netrukdavo - jis galėjo net žymias sumas skolinti Jogailai. Jis
nebuvo šykštus, priešingai reikale pinigų
nesigailėdavo. Šiaip, kaip minėjau, labai paprastas ir
neišlaidus privatiniame gyvenime, Vytautas nesigailėdavo jokių
išlaidų, kad reikėdavo parodyti savo galybę,
užimponuoti: siunčia brangių dovanų, kelia puikias puotas
(Lucke).Toks yra Vytautas kaip politikas, valstybės vyras. Tai yra
svarbiausioji jo asmenybės veikimo ir
_______________________________________________
2 Šapoka A. Vytautas Didysis. V., 1988, p 258-260
pasireiškimo dalis.3
2
Krėvės unijos aktu Lietuva buvo prijungta prie Lenkijos. Šis
politinis žygis, iš karto pritartas ir paties Vytauto, vėliau
jam ir lietuvių visuomenei pasirodė įžeidžiąs jos
interesus ir Lietuvos laisvę. Be to, Vytautas dar negavęs Jogailos
jam pažadėtos ir teisėtai priklausančios
tėviškės, o aukštoji Lietuvos visuomenė, matydama, kad
ji gali būti atstumta nuo krašto interesų ir pakeista Jogailos
atsiustais lenkais, negalėjo nepareikšti savo nepasitenkinimo
dėl susidariusios krašte padėties ir tvarkos. Šitų
nepasitenkinusiųjų priešaky atsistojo pats Vytautas, Lietuvos ir
jos visuomenės reikalų gynėjas, kuris po ilgų ir
sunkių kovų, nebe svetimos pagalbos, iškovojo iš Jogailos
ne tik savo tėviškę, bet ir visą Lietuvą su jai
priklausančiais Rusų žemių plotais.4
Vytautas,paėmęs valdyti Lietuvą, tiek viduje tiek ir
užsieny vedė seną, jau paties Mindaugo pradėtą,
Lietuvos politiką: viduje stengėsi įvesti centralizaciją,
t.y. naikinti atskiras, beveik nepriklausomas, sričių
kunigaikštijas, o jo užsienio politika ėjo dviem kryptim:
vakaruose jis ryžosi gintis nuo Ordino, kol galutinai šio
galimybę sumušė Žalgirio laukuos, o rytuose - pulti, t.y.
užkariauti naujų žemės plotų. Buvo dirbamas ir
Lietuvos christianizacijos darbas, bet ši problema, kaip ir po unijos
iškilusi į Lietuvos politikos viešumą santykių
problema su Lenkija, - išeina iš šio rašinio
rėmų: tai bus svarstoma kitų.
Reikia pasakyti, kad darbo šio momentu Vytautui buvo labai daug.
Dėl naminių karų daugelis Lietuvai priklausančių
kraštų atkrito ir pateko Maskvos įtakon: dabar reikėjo
juos ginklu atkariauti. Be to, tokios netikėtos atmainos Lietuvoj -
valdžios atidavimas Vytautui - labai nustebino ir tuos
_________________________________________________________
3 Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas kaip politikas. V., 1989. p 148
4 Šapoka A. Vytautas Didysis. V., 1988. p 45
kunigaikščius, kurie darė sukilimus prieš jo
tėvą: dabar už tai tikėjosi susilaukti bausmės
iš sūnaus. Tartum norėdami tos bausmės išvengti, dar
tebeeinant Ostrovoje deryboms, jie sukilo, tikėdamiesi atsipalaiduoti
iš Vytauto valdžios, t.y. nepakliūti į jo rankas. Gal tas
sukilimas jiems būtų pasisekęs, jei jie būtų
sutartinai veikę. Tas jų nesutarimas ir bus buvusi viena iš
priežasčių, kuri padėjo Vytautui juos numalšinti.
Pirmas prieš Vytautą pakėlė ginklą Sieversko - Naugardo
kunigaikštis Dimitras Kaributas, kuris buvo sukilęs prieš
Vytauto tėvą Kęstutį ir atsisakęs mokėti
duoklę. Jis įsiveržė Lietuvos gilumon ir buvo
besirengiąs eiti į Vilnių. Bet netrukus palei Dokudovą buvo
Vytauto sumuštas ir turėjo bėgti. Prisiartinęs prie
Sieversko - Naugardo, Vytautas paėmė jį staigiu puolimu.
<.>
Tuo pačiu metu atsisakė Vytauto klausyti ir Kijevo kunigaikštis,
Algirdo sūnus, Vladimiras, nesutikdamas padėti jam malšinti
sukilusio Podolijos kunigaikščio Karijoto sūnaus Feodoro.
Šį kartą susirėmimų buvo išvengta: viskas
pasibaigė Vytauto pagrasinimu. <.>
Sekančiais metais sukilo ir Volynijos kun. Feodoras, Liubarto
sūnus. Vytautas greit jį numalšino. Jo žemes pasiliko
sau, o jam pavedė valdyti Sieversko - Naugardą. Bet jis čia
neilgai pabuvęs irgi pabėgo į Vengriją, iš kur abu
su Švitrigaila susižinodavo su Ordinu, ruošdami Vytautui
pinkles. Tuo būdu ir Sieversko - Naugardo kunigaikštija atiteko
Vytautui. Taip pat suvaldė Vytautas ir kitus nepaklusniuosius Volynijos
kunigaikščius. Po tų visų numalšinimų
didesnė Volynijos dalis atiteko Lietuvai, kita - Lenkijai.
<.>
Taip Vytautui trumpu laiku pasisekė panaikinti stambiųjų
sričių kunigaikštijas, tepaliekant kunigaikščiams
valdyti mažos
reikšmės nedideles sritis.
Stambiųjų sričių kunigaikščių panaikinimas
padarė didelę atmainą Lietuvos gyvenime. Pirmiausia
pasistūmėjo į priekį Lietuvos valstybės suvienijimo
darbas, centralizacija, nes jų žemės buvo atiduotos valdyti
didžiojo kunigaikščio vietininkams. Tie Vytauto pastatyti
vietininkai visiškai jo klausė ir tai jį padarė
savarankišku valdovu. Anksčiau kunigaikščiai, valdydami
tas žemes savo nuožiūra, nejautė to ryšio, kuris
Страницы: 1, 2